Meluojantis žmogus kalba šiek tiek kitaip nei sakantis tiesą. Įstabu, jog neretai sumanų melagį išduoda neatsargiai parinkti žodžiai, kalbos klaidos. Psichoanalizės pradininkas Sigmundas Freudas rašė, kad kalbos, skaitymo ar rašymo klaidos nėra atsitiktinumas, jos liudija vidinį psichologinį konfliktą. Kai vyras, iš Paryžiaus paskambinęs žmonai, sako: „Mieloji, lėktuvai neskrenda dėl blogo oro. Konferencija užsitęsė. Pas ją ir pernakvosiu”, ir toliau aiškina, kad nakvos viešbutyje, žmona turėtų pastebėti ir kalbos klaidą, ir bandymą itin pagrįsti užtrukimą, nurodant net kelias priežastis, kliudančias grįžti.
Kartais melą galima atpažinti iš kalbėjimo būdo. Neprityręs melagis gali bandyti „perkalbėti” pašnekovą, neleisdamas jam tarti žodžio, greitai išsakyti savo argumentus, o drauge truputį pakeisti pokalbio temą, nukreipti ją nuo sau nepatogaus klausimo. Taip primityviai meluojančius politikus kone kas savaitę galima išvysti TV ekrane, kai jie, greitai berdami žodžius, trukdo vienas kitam pasisakyti. Įdomiausia, jog šis negudrus melo būdas neblogai veikia.
Balsas, jo tembras, žodžių tarimo aiškumas apibūdina kalbėtoją taip pat gerai, kaip ir jo sakomos mintys. Pernelyg ilgos ar dažnos pauzės, žodelyčiai „taip sakant”, „hmm”, nereikalingas skiemuo „man la-labai patiko” – visa tai melo ar bent abejonės savo žodžiais ženklai.
Kai kurie mūsų gestai — tai turintys aiškią prasmę simboliai. Kiekvienas žino, ką reiškia gūžčiojimas pečiais, linktelėjimas galva ar piršto sukiojimas prie smilkinio.
Tokie simboliai visada parodomi sąmoningai ir tikslingai. Jų rodytojas žino, ką daro. Kalbame mes irgi sąmoningai, bet kartais supainiojame žodžius, prasitariame. Panašiai gali nutikti ir su minėtais simboliais. Jei bandymas jį parodyti lieka neužbaigtas, jei, užuot gūžtelėję pečiais, patraukome tik vieną petį, tai gana drąsiai galima teigti, jog šis neužbaigtas simbolis ir parodė tikruosius, bet slepiamus jausmus.
Komentuoti
You must be logged in to post a comment.
