Gali pasirodyti, jog skaistybės problema pasiliko toli praeity kartu su močiučių nėriniais, pageltusiomis fotografijomis ir, mūsų požiūriu, laukiniais papročiais iškabinti jaunavedžių paklodes smalsių kaimynų teismui. Tačiau ir šiandien dažnai sutiksi vyriškį, trokštantį į žmonas paimti skaisčią būtybę, arba mergelę, visaip mėginančią išsisukti nuo kavalieriaus glamonių ir saugančią save būsimam vyrui.

Kad ir kaip būtų keista, skaistybė vis dar problema ir merginoms, ir jų mamoms, ir būsimiems vyrams. Motinos dažniausiai būgštauja dėl trijų dalykų:
* ne su tuo, su kuo reikia;
* ne tada, kada reikia, per anksti;
* ne dėl to, dėl ko verta tai daryti.
Suaugusiųjų nuomonės dėl paskutinio argumento dažnai išsiskiria. Vienos mamos trokšta, kad jų dukros taptų moterimis išgyvendamos didelę ir šviesią meilę, kitos tradiciškai laikosi nuomonės, kad pase turi būti antspaudas, o jau tada… Tiesa, pastarųjų šiais laikais daug mažiau. Dėl amžiaus taip pat ne viskas aišku.

Statistika fiksuoja sunkiai paaiškinamus amžiaus šuolius, kada pradedamas lytinis gyvenimas. XX amžiaus septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį jis nevaldomai artėjo prie 16 metų amžiaus ribos , o pastaruosius penkerius metus vėl pradėjo kilti į viršų. Bet paauglių moralės sergėtojams dar per anksti džiaugtis. Socialiniai psichologai tvirtina, jog paaugliai susilaiko nuo sekso visiškai ne todėl, kad grįžta prie tradicinių vertybių puoselėjimo. Paprasčiausiai jie atrado kių “kaifavimo” būdų, pavyzdžiui, narkotikus ar virtualią kompiuterinę realybę.

Galima išvardinti keletą priežasčių, dėl kurių jaunos mergaitės pasiryžta pirmam gyvenime lytiniam aktui. Anoniminė studentų apklausa parodė:
* pagrindinis postūmis į aktyvų lytinį gyvenimą dažniausiai būna noras kuo greičiau tapti suaugusiai (31 procentas);
* antrasis motyvas – noras būti tokiai kaip visos, neišsiskirti iš draugių, jau turinčių seksualinės patirties (21 procentas);
* toliau seka noras išlaikyti partnerį (15 procentų);
* dvasinėas šilumos ir palaikymo paieškos (13 procentų);
* smalsumas (11 procentų);
* ir tik paskutinėje vietoje – poreikis turėti seksualinių ryšių (9 procentai).
Vadinasi, merginos užsiima seksu ne dėl sekso, o ieškodamos kažko kita.

Tad kaip elgtis? Saugoti skaistybę kaip akies obuolį ar apsimesti, kad toks klausimas apskritai neegzistuoja? Nekaltybės būsena – neatskiriama merginos organizmo fiziologijos ir psichologijos dalis. Žydinčioje jaunystėje reikėtų vengti vyrų, kuriems skaistybė visiškai nieko nereiškia. Bet dar liūdnesnis būtų siužetas su kavalieriumi, kuriam klausimas, ar jo mergina nekalta, prilygtų hamletiškajam “būti ar nebūti”? Skaistybė negali būti savitikslė. Ji negarantuos laimingo asmeninio gyvenimo. Tiesą sakant, nelaimingo taip pat. Laimę pažadėti gali tik meilė.

Reguliarus seksas stiprina kūno imuninę sistemą, bent jau vyrų. Iš karto po orgazmo jų kraujyje padvigubėja vadinamųjų ląstelių žudikių koncentracija. Atitinkamo tyrimo rezultatus skelbia žurnalas “Psychologie heute”.

Antikūnų pagausėjimas yra tam tikra profilaktika, nes per kiekvienus lytinius santykius į organizmą patenka daugybė svetimų mikroorganizmų. Šveicaro Tilmano Kriugerio (Tillmann Krueger) vadovaujami mokslininkai ištyrė 11 savanorių, tiesa, laboratorijos sąlygomis. Iš jų buvo paimtas kraujas prieš masturbaciją ir po jos, kai studijos dalyviai pasiekė orgazmą. Po kulminacijos apsauginių ląstelių koncentracija kraujyje buvo didesnė.

T. Kriugeris, be to, atkreipė dėmesį į ilgalaikes JAV studijas, anot kurių, reguliarus seksas du tris kartus per savaitę padidina tam tikrų antikūnų koncentraciją seilėse. Daug daugiau arba mažiau sekso, anot medikų, vėlgi sumažina antikūnų skaičių. Taigi nei nežabotas aistra, nei kai kur propaguojamas susilaikymas nėra naudingas.

Studijos rezultatai jokiu būdu nėra netikėti. Jau Liuteris (Luther) šia tema sakė: “Dukart per savaitę nekenkia nei jam, nei jai”.

Visos poros kartas nuo karto pykstasi, tačiau kai pažvelgi į tai atidžiau, supranti, kad visos jos pykstasi dėl tų pačių dalykų.
Pateikiami penki dalykai dėl kurių dažniausiai pykstasi poros:

* Pinigai;
* Seksas;
* Darbas;
* Vaikai;
* Namų ruoša;

Pinigai

Žurnalų „Smart Money” bei „Redbook” atlikto tyrimo duomenimis, daugiau nei 70 procentų porų bent kartą per savaitę aptarinėja su partneriu piniginius reikalus. Tačiau dėl ko kyla konfliktai?

„Kai poroje dėl to kyla problemų, tai susiję su valdžia”, – sako Donna Laikind, santuokos bei šeimos terapeutė, konsultuojanti poras dėl piniginių problemų. – Retai kada pinigai būna tik materialus dalykas, koks ir turėtų būti. Jie persunkti įvairiomis užslėptomis prasmėmis.”

Tyrime dalyvavę respondentai sakė, kad dažniausiai galvodavo apie skolas, bendras išlaidas bei asmeninius pirkinius. Jie nerimavo dėl senatvės santaupų, investicijų rizikos bei paskolų. Tradicinė pora yra tokia, kurioje vienas partneris linkęs pinigus leisti, o kitas juos taupyti – iš to ir kyla konfliktai.

Nors tyrimai parodė, kad daugelis porų (beveik 64 procentai) po vedybų visus pinigus deda į bendrą sąskaitą, tai nebūtinai yra pats geriausias sprendimas.

„Susituokusios poros turėtų išbandyti įvairius būdus tvarkyti šeimos finansus ir išsiaiškinti, kas geriausiai tinka jiems”, – sako Ginita Wall, viena Moterų finansinio ugdymo instituto įkūrėjų.

Kai kurie specialistai sutinka, kad geriausia yra turėti ir savo asmeninę sąskaitą, juk kiekvienam reikia turėti pinigų, kuriuos galėtų skirti tik sau.

Seksas

Seksas gali sutvirtinti santykius arba būti it pleištas, stumiantis partnerius vienas nuo kito.

Nors vidutiniškai kiekvienas suaugęs žmogus mylisi 61 kartą per metus, Čikagos universiteto Viešosios nuomonės tyrimų centro duomenimis, emocinės bei fizinės problemos šį skaičių dažnai gerokai sumažina. Tyrimai taip pat atskleidė, kad laimingesnės poros mylisi kur kas dažniau.

Pasak Hall, „ginčai dėl sekso dažniausiai susiję su poreikiu jausti meilę ir rūpestį, artumą ir prieraišumą.”

„Kokybiškas seksualinis gyvenimas svarbus bendrai individo sveikatos būklei”, – sako mokslų daktaras Markas Schoenas, Sinclair Intymaus gyvenimo instituto Seksualinio ugdymo direktorius. – Blogiausia, kas gali nutikti santykiuose, tai kai seksas tampa rutina ir nuobodybe.”

Jei sutrikęs poros seksualinis gyvenimas nesusijęs su fiziniais negalavimais, seksologas gali padėti poroms atgauti intymumo pojūtį bei suprasti, kaip svarbu yra atrasti laiko meilei ir seksui.

Darbas

Nuspręsti kiek savo laiko skirti karjerai, šeimai ir partneriui yra labai svarbu kiekvienai porai. Jei dar įsivelia nesutarimai dėl to, kam turėtų tekti rūpestis šeimos židiniu bei namais, darbas gali tapti aštrių konfliktų lauku.

Dėl darbo ir karjeros kylantys nesutarimai dažniausiai susiję su tuo, kad partneriai tikisi skirtingų dalykų. Vienas gali norėti savaitgalius leisti su šeima, o štai kitas šeštadienio pusdienį mielai praleistų darbe, darydamas tai, ko nespėja darbo dienų metu. Jei abu partneriai dirba, būtina pasiskirstyti užduotis namuose, nes vienas partnerių gali jausti prisiėmęs pernelyg daug atsakomybės.

„Dažniausiai konfliktai kyla dėl nuomonių skirtumo, tačiau kantrybė ir bendravimas padės surasti kompromisą”, – sakė Hall.

Vaikai

Nemažai nesutarimų šeimoje kyla ir dėl vaikų – pradedant tuo, kaip derėtų juos auklėti ir baigiant ginčais dėl pinigų taupymo jų mokslams universitete. Be abejo, ginčų gali kilti ir dėl to, ar apskritai turėti vaikų ir kaip.

Kai kartu auginate šeima, norint išsaugoti santykius svarbiausia, pasak Hall, kalbėtis:

„Kalbėkitės, kalbėkitės ir dar kartą kalbėkitės. Kartais sunku susikalbėti ir nuolatos bendrauti, kai esate pavargę ir išsekę, tačiau tai geriausias būdas išvengti, kad maži nesutarimai virstų didžiuliais konfliktais.”

Namų ruoša

Gali skambėti keistai, tačiau su namų ruoša susiję konfliktai dažniausiai kyla ne dėl konkrečių darbų ir kas juos turėtų atlikti, o dėl už jų slypinčių paslėptų prasmių.

„Dažniausiai pykčiai dėl namų ruošos – tai nepatenkinti pagarbos ir vertės poreikiai”, – sako Hall.

Jei vienas partnerių labiau rūpinasi namais ir deda tam daugiau pastangų, iškart kyla minčių, kad kitas partneris negerbia jo pakankamai, kad stengtųsi padėti. Tai taip pat iškelia galios ir valdžios klausimą, mat daugiau pinigų uždirbantis partneris gali jausti turintis teisę mažiau rūpintis namais.

„Meilė ir pagarba yra esminiai dalykai santykiuose, o namų ruoša kartais tampa kovos lauku, kur dėl šių dalykų kovojama. Tačiau ji gali tik atitolinti nuo esminio, gilesnio nesutarimų šaltinio”, – tvirtina Hall.

Prie konfliktų aštrinimo prisideda ir tai, jog kiekvienas turi savo nuomonę, ką tai reiškia „švarūs, tvarkingi” namai. Jei vienas partnerių yra tikras švaruolis, o kitas pernelyg nesureikšmina tvarkos namuose, tai gali tapti pykčių ir barnių šaltiniu. Hall pateikia šiuos patarimus, kaip išvengti su mamų ruoša susijusių nesutarimų:

Susėskite ir aptarkite namų ruošos reikalus. Kaip buvo tvarkomasi jūsų tėvų šeimoje, kai buvote dar vaikas, ir kaip tai įtakoja jus šiandien?

Suraskite „švarumo” kompromisą, tenkinantį jus abu.

Susitarkite, kas už ką bus atsakingas.

Pasikalbėkite, ar už jūsų nesutarimų dėl namų ruošos neslypi gilesnės priežastys.

Ar pyktis visuomet yra blogai?

Kai kurie specialistai tvirtina, kad barniai ne tik nėra blogai, tačiau, priešingai, jie labai svarbūs poros gyvenime. Denverio universiteto Santuokos bei šeimos studijų centro tyrimo duomenimis, besipykstančios poros yra labiau patenkintos savo santuoka nei tos, kurios linkusios konfliktų išvengti.

Svarbiausia yra skirti laiko pokalbiams apie nesutarimus ir stengtis išsiaiškinti, ar už jų neslypi gilesni nesutarimai.

„Konfliktas, – sako Jamesas Sniechowskis, porų konsultantas, – dažniausiai suprantamas kaip pralaimėjimas arba pergalė, o šiame kontekste tai netinkama ir pavojinga. Dažniausiai nesutarimai yra ženklas, kad kažką reikia keisti, į kažką būtina atkreipti dėmesį. Jei tik poroje gyvenantys žmonės tai supranta, nesutarimai gali tapti tramplinu į kokybiškesnius santykius visose srityse: tiek emocinėje ir seksualinėje, tiek dvasinėje bei intelektualinėje.”

Patarimai kaip susigrąžinti vaikiną:

1. Atleisk ir užmiršk.

Išsižadėk praeities ir pažadėk galvoti tik apie ateitį.

2. Nuoširdžiai atsiprašyk.

Pripažink savo klystkelius ir pasimokyk iš savo klaidų.

3. Susitaikyk su tuo, kad privalėsi kaip reikiant paplušėti, ypač jei draugystė iširo dėl tavo kaltės.

Jei norėsi teigiamų rezultatų, turėsi atverti savo širdį ir pamiršti savimeilę.

4. Nesitikėk, kad buvęs vaikinas atbėgs pas tave išskiestomis rankomis, tik todėl, kad užsigeidei jį susigrąžinti.

Juk to nori tu, todėl ir privalai visą darbą atlikti pati. Paskambink jam, parašyk žinutę ar laiškelį, leisk jam pasijusti geidžiamam. Tai – vienintelis būdas.

5. Būk pasirengusi neigiamai reakcijai.

Kuomet įsiplieskia seni jausmai, žmogus, kurį nori susigrąžinti, gali ir neatlaikyti aitrios liepsnos. Tai nebūtinai reiškia, jog jis nėra sudomintas. Jis gali paprasčiausiai išsigąsti.

Bijodamas būti dar kartą įskaudintas, jis gali būti kur kas atsargesnis. Galbūt atsitraukimo priežastimi tapo santykiai su nauja panele. Pastaruoju atveju jo priešinimasis bus didesnis. Būk atkakli ir nenustebk, jeigu būsi įskaudinta. Šiaip ar taip žmonės retai puola į buvusių partnerių glėbį.

6. Žinok, kada liautis.

Svarbiausia – suprasti, kaip iš tikrųjų jaučiasi vaikinas. Šiuo atveju geriausiu tavo pagalbininku bus nuojauta, ji retai nuvilia.

Tai ji pasako tiesą, kurios nenori klausyti širdis. Įsiklausyk į jo žodžius, išgirsk, ką sako tavo nuojauta, ir liaukis, jeigu bent vienas jų to norės.

7. Pasitenkink kuklesniais rezultatais.

Net jei jis nesutiks būti tavo vaikinu, siek draugiškų santykių. Yra daug priežasčių, dėl kurių vis dar kažką tau jaučiantis vaikinas po išsiskyrimo norės išlaikyti saugų atstumą. Tai nėra paprastas nenorėjimas būti su tavimi.

Išsiskyrimas su vaikinu:

Nei vienas santykių nutraukimas nebūna smagus ar lengvas, tačiau skausmingas išsiskyrimas visuomet palieka randų. Jeigu iki išsiskyrimo dažnai pešdavotės, jei vienas jūsų nenorėjo taip lengvai viską nutraukti arba išsiskirstę tebejautėte neapykantą, pamiršti praeitį bus nelengva. Sunku, bet įmanoma…

Pirmiausias tavo žingsnis – atsiprašymas. Atsiprašyk dėl visko, kas galėjo apsunkinti situaciją (judviejų išsiskyrimą). Kitas žingsnis – atleidimas.

Kad ir kaip jis buvo apsunkinęs išsiskyrimą, atleisk jam. Prisiek, kad niekada nebeprikaišiosi jo/jos prasto elgesio, ir susitaikyk su tuo, kad gali ir nesulaukti jo atsiprašymo ar net pripažinimo, kad klydo.

Šie du žingsneliai – atsiprašymas ir atleidimas – yra pagrindiniai ex susigražinimo operacijos elementai. Peržengusi šį barjerą būsi pasiruošusi mūsų „kaip jį susigrąžinti“ patarimams.

Neištikimybė :

Neištikimybė nėra menkniekis, net ir nenuolatiniuose santykiuose. Toks elgesys daug ką pasako. „Į kairę“ suktelėjęs žmogus nevertina kito asmens pasitikėjimo juo ir pats yra nepatikimas. Jiems yra nė motais nuvilti kitų žmonių lūkesčius.

Gerai apsvarstyk savo buvusią meilę ir pamėgink įsivaizduoti, kas galėjo būti neištikimybės priežastimi. Ar jis dažnai meluoja kitiems? Ar jis sukčiauja kitur, pavyzdžiui, mokykloje ar darbe? Ar jis lengvai išduoda kitus, pavyzdžiui, liežuvauja arba išpasakoja patikėtas paslaptis?

Jei taip, šis vaikinas nėra patikimas asmuo. Privalai labai gerai viską apgalvoti ir nuspręsti, ar tikrai nori matyti jį savo gyvenime.

Žinoma, klystame visi: visi turime silpnybių. Neištikimybė gali būti viena jų. Tad jei manai, kad išdavystė buvo pagrįstas manevras, o ne paveldėto charakterio ypatybės išraiška, surask vietos atlaidumui ir judėk prie „kaip jį susigrąžinti“ patarimų.

Ar pati buvai išdavikė? Tuomet, prieš pradėdama imtis savo buvusio vaikino susigražinimo įgyvendinimo plano, turėsi atsiprašyti (nuoširdžiai) – tiek žodžiais, tiek veiksmais.

Kadaise sugriovei pasitikėjimą, dabar tau reikia jį susigrąžinti. Tai nėra lengva užduotis, tačiau ją galima įveikti.

Kai moteris sužino, kad vyras jai neištikimas, paprastai kaltina save. Apskritai, yra susiklosčiusi nuomonė, kad jeigu vyras pasirinko kitą moterį, tai toji kažkuo geresnė už žmoną: skaniau verda valgyti, geriau tvarkosi namie, fiziškai patrauklesnė. Laikoma, kad dėl vyro neištikimybė kalta žmona: ji dėjo per mažai pastangų, kad jį išlaikytų. Iš tikrųjų vyro neištikimybės priežastys glūdi gerokai giliau.

Iš tikrųjų vyro neištikimybės priežastys glūdi gerokai giliau. Teisybė, yra vyrų, kuriems svarbu, kaip žmona atrodo, ar madinga jos šukuosena, ar pasidažiusi, išsikvėpinusi. Tai daugiausia demonstratyvaus asmenybės tipo vyrai. Jiems visada svarbu, kaip moteris atrodo. Ir jeigu žmona jo akivaizdoje nebus nuolat pasitempusi, jis tikrai gali pasirinkti labiau susitvarkiusią moterį. Tačiau bėda ta, kad demonstratyvaus tipo vyrams nuolat reikia naujų įspūdžių, todėl žmonos nuo neištikimybės ir gražus chalatėlis neišgelbės. Ir vargšė moteris nusivils visais patarimais bei pasigailės veltui išleistų pinigų.

O vyrai, nelinkę į demonstratyvumą, kartais apskritai nepastebi, kuo vilki jų žmonos. Todėl moterims neverta viskuo kaltinti tik savo išvaizdą. Tačiau jeigu priežastis ne ta, tai kokia gi?

PIRMA PRIEŽASTIS

Vyras savaime nejaučia poreikio būti neištikimas, jo neištikimybė yra nulemta socialinių priežasčių.

Gali būti daugybė variantų:
- vyras turi tam tikrą socialinį statusą, kai jam tiesiog būtina turėti meilužę;
- kartais bloga linkintys žmonės išprovokuoja vyro seksualinius santykius su moterimi (ar net keliomis), tai nufotografuoja arba nufilmuoja, o vėliau šantažuoja;
- būna ir taip, kad vyrą skatina neištikimybei moteris, turinti jam valdžią, pavyzdžiui, viršininkė. Jis pasiduoda bijodamas būti pažemintas pareigose ar atleistas;
- kartais vyras jaučia nepilnavertiškumo kompleksą ir norėdamas vyrų kompanijoje įrodyti savo vyriškumą, “metasi į šalį”. Dažniausiai taip atsitinka po gero vakarėlio, paprastai ten pat, kur ir vyksta vakarėlis. O paskui patenkinti draugužiai viską praneša žmonai, vertindami tai kaip mielą vyrišką pokštą.

Visais šiais atvejais vyras buvo neištikimas ne todėl, kad naujoji partnerė pasirodė geresnė už žmoną. Socialinė neištikimybė visada susijusi su užmaskuotu psichologiniu spaudimu vyrui. Paprastai tokie vyro nuklydimai labai greitai išaiškėja. O taip pasielgę vyrai, kadangi patys labai nesistengė būti neištikimi, jaučiasi itin nusikaltę. Jie tampa atpirkimo ožiais – ir darbe, ir namie. Darbe gali būti pareiškiama, kad ištvirkėliai įmonei nereikalingi, o namie žmona veja iš namų. Kartais vyras išeina – visam laikui.

Ką daryti? Panašiais atvejais vyras pats labiausiai nukenčia. Ir jį tokia neištikimybė psichologiškai slegia. Todėl žmonai derėtų neignoruoti vyro pasiaiškinimų ir ištiesti pagalbos ranką, taip išsaugant šeimą.

ANTRA PRIEŽASTIS

Per bendro gyvenimo metus sutuoktiniai psichologiškai nutolo vienas nuo kito, ir ištikimybė tėra šio susvetimėjimo ženklas.

Šiuo atveju apie ištikimybę net negalima kalbėti. Juk praktiškai tai nebe šeima, o du svetimi žmonės. Jie nebeturi nieko bendro, išskyrus gyvenamąją vietą, bet šį faktą kruopščiai slepia patys nuo savęs. Ar todėl, kad bijo skyrybų procedūros, ar bijodami likti vieni, ar “dėl vaikų”, ar iš įpročio – tačiau sutuoktiniai nesiskiria, išlaikydami formalią santuoką.

Kaip tokiu atveju galima kaltinti vyrą, kad jis buvo neištikimas savo “buto kaimynei”? Nėra prasmės kaltinti ir žmoną: sutuoktiniai psichologiškai susvetimėjo ne dėl suktukų plaukuose ar seno chalato, o tiesiog tarp jų vis mažėjo sąlyčio taškų. Su laiku žmonės keičiasi – keičiasi jų norai, poreikiai skoniai ir įpročiai. Ir kadangi nė vienas iš jų nenorėjo sekti šitos psichologinės vienas kito raidos – jie prarado viską, ką turėjo bendro, taip pat ir intymių santykių srityje.

Tokia vyro neištikimybė kaip tik ir pagrįsta meile kitai moteriai, bet ne todėl, kad ji geresnė už žmoną, o todėl, kad ji jam nesvetima, jį supranta, todėl jį prie jos ir traukia.

Daugelis žmonų tokiais atvejais įsižeidžia: “Kaip tai aš vyro nesuprantu? Maitinu, vyras apskalbtas, indus planu, namus tvarkau, patenkinu seksualiai… Ko jam dar reikia?” O iš tikrųjų suprasti – reiškia turėti bendrų temų pokalbiui, suprasti, kai sutuoktinis neatliko kokio buities darbo – gal jis tuo metu turėjo svarbesnių reikalų. Supratimas – tai ne aptarnavimas. O gal seksualiniu atžvilgiu vyras ar žmona gauna visai ne tai, ko nori, tik nedrįsta pasakyti – tokiu atveju apie jokį sutuoktinių vieningumą neverta ir kalbėti.

Ką daryti? Pirmiausia, tokios neištikimybės galima išvengti. Svarbiausia – pagauti tą momentą, kai sutuoktiniai pradėjo tolti vienas nuo kito. Vienas pirmųjų atšalimo požymių – sutuoktiniai bijo vienas kitam pasipasakoti rūpesčius, nes rizikuoja išgirsti atsakymą: “atstok su savo nesąmonėmis!”

Savaime niekas neišsispręs ir jūs vis labiau tolsite vienas nuo kito. Norėdami vėl suartėti, pamėginkite pradėti kalbėti kokia nors dominančia sutuoktinį tema, pvz., žmona gali paklausti vyro apie futbolo rungtynių rezultatus, o vyras apie suknelę. Tokiu atveju išgirsite mandagų atsakymą.

Blogiausiu atveju, kreipkitės į profesionalų šeimų psichoterapeutą konsultacijos. Nors tai gana sudėtinga ir nepigu, tačiau jei abu norite likti kartu, pamėginti verta. Juk jūs turėjote kažką bendro, kas jus atvedė į Santuokų rūmus. Jei dar liko nors šiek tiek traukos – jūs turite šansų atrasti vienas kitą.

Kitas reikalas, jeigu jums viso šito nereikia ir sutuoktinis tapo visiškai svetimas. Tačiau naudodamasi žmonos teise mėginate jį laikyti griežtai ir neleisti tvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Visišką susvetimėjimą atskirti gana paprasta: jeigu į visus patarimus, kaip rasti bendrą kalbą su vyru, atsakote : “O kodėl aš turiu keistis dėl jo? Tegu pats ir keičiasi”, tai reiškia, kad jums jau metas apskritai pakeisti vyrą, t.y., skirtis.

TREČIA PRIEŽASTIS

Sutuoktiniai kurdami šeimą iš pat pradžių buvo visiškai svetimi. Tiesiog vienas iš sutuoktinių nutarė padedamas santuokos išspręsti kokias nors savo problemas.

Nuo fiktyvios santuokos tokia santuoka skiriasi tuo, kad jeigu pirmuoju atveju nė vienas iš sutuoktinių nepretenduoja į santuokinį gyvenimą, tai antru atveju žmona arba vyras nuoširdžiai tiki, kad tuokiasi iš meilės.

Taip gali būti, pavyzdžiui, tokiu atveju, kai vyras nori gauti gerai apmokamą darbą, o jo viršininkas reikalauja iš darbuotojo stabilumo – jis nenori mokėti beprotiškų pinigų socialiai nepatikimam žmogui. Taip pat santuokos kartais būna kuriamos dėl turto. Skubiai vedęs, toks vyras nė nepagalvos būti ištikimas savo žmonai. Kas ji jam? Jis nė nemėgins nagrinėti savo sutuoktinės įpročių ar stengtis psichologiškai suartėti. Antspaudas pase yra, ir gana. Būdamas neištikimas, jis nejaučia jokio sąžinės graužimo, nors savo nuotykius slepia: jei žmona sužinojusi parodys duris – sudie darbui.

Prieš 15 – 20 metų kai kurios santuokos būdavo kuriamos ne iš tikros meilės, o iš aistros. Įsimylėję jaunuoliai fiziškai labai traukia vienas kitą ir išgirdę kategorišką “pirmiau antspaudas pase, o tik po to lova”, karštligiškai puldavo į Santuokų rūmus. Dabar jau tokių santuokų retai pasitaiko, bet anais puritoniškais laikais jų buvo daugybė. Dabar tokiems sutuoktiniams 35 – 45 metai, kaip tik toks amžius, kai kyla daugiausia šeimyninių problemų. Jie jau pasisotino fiziniu artumu, reikia pabandyti kažką nauja.

Ką daryti? Tokiu atveju mėginimas sulaikyti neištikimą vyrą gali virsti tragedija visiems konflikto dalyviams. Norint tapti laiminga ir išvengti tolesnių neigiamų emocijų, ryžkitės išsilaisvinti nuo šito praktiškai svetimo žmogaus.

KETVIRTA PRIEŽASTIS

Vyras apskritai nelinkęs būti pastovus.

Kai kurie vyrai iš prigimties linkę nuolat keisti seksualines partneres. Tokių polinkių motyvus galima išskirti į keletą grupių.

“Patinai”. Jie būna neištikimi vien todėl, kad pasitaiko proga – tai kodėl gi ją praleisti? Tokie vyrai paprastai ir kitose gyvenimo srityse sau viską leidžia. O dėl sekso, tai jie tiesiog sau neatleis, jeigu moteris padarys nors menkiausią užuominą apie galimą intymumą, o jie nepasinaudos proga, nes taip manys pažeidę savo vyriškumą. Tokie vyrai, likę vieni su koketuojančia moterimi, būtinai sieks sekso, nesusimąstydami, kad gal moteris to visai ir nenori, ir galbūt tai vėliau turės neigiamų padarinių. Tokie vyrai gali būti apkaltinti išprievartavimu, būti šantažuojami ir pan. Jiems nereikia nuolatinės partnerės ” iš šalies”, jam neištikimybė – spontaniškas aktas.

Tokio vyro žmoną belieka užjausti, kad neišmanydama psichologijos, neperkando vyro esmės dar prieš tekėdama. O dabar belieka kentėti…

“Donžuanai”. Tai – specifinės asmenybės, pradžioje net neketinančios keisti moteris kaip pirštines. Tiesiog moterys pačios kabinasi jiems ant kaklo, o jie neturi jėgų atsispirti. Paprastai tai būna vyrai, išaugę nepilnose šeimose, kur motina jiems įskiepijo moteriškas savybes – tvarkingumą, dėmesį savo išvaizdai, galantiškumą ir švelnumą. Todėl toks vyras kiekvienai moteriai bučiuoja rankas, dovanoja gėles. Kadangi moterys prie galantiško elgesio paprastai nebūna pratusios, jos pameta galvą.

Tokio tipo vyrai paprastai nejaučia poreikio vesti. Jeigu jie ir veda, tai arba todėl, kad vedybomis kažko siekia (žr. trečią priežastį), arba išėję iš motinos, stengiasi susirasti į motiną charakteriu panašią žmoną. Kadangi žmona tokiu atveju pasąmoningai tapatinama su motina, tokioje santuokoje būna seksualinių problemų, nes vyras nejaučia jai potraukio.

Reikia suprasti, kad vyras, bučiuojantis visoms moterims rankeles, visas lydintis namo ir pan., taip pat elgsis ir po vestuvių. O kadangi moterys jam pačios puola ant kaklo ir jis, be to, turi seksualinių problemų su žmona, sunku jį apkaltinti, jei neatsispirs moterų spaudimui.

Donžuano žmona (geriau kol ji dar sužadėtinė) turėtų turėti galvoje, kad tokio žmogaus elgesys po vestuvių nepasikeis. O perauklėti jį nepavyks. Todėl pagalvokite, ar verta už jo tekėti, tuo labiau, kad jis pats greičiausiai vengia santuokos. O jo galantiškas elgesys su jumis greičiausiai visiškai nereiškia, kad jis jus myli.

“Kolekcininkai”. Jie siekia turėti kiek galima daugiau moterų, nors beveik nejaučia joms jokio seksualinio potraukio. Tai – nepasitikintys savimi vyrai, kuriems nepavyko užimti “deramos” vietos visuomenėje. Jie stengiasi atsigriebti seksualinėmis pergalėmis, dažnai net užsirašinėja, kada ir su kuo mylėjosi. Vėliau vartydamas tuos užrašus, toks vyras sau eilinį kartą primena, kad nors darbe nelabai sekasi, bet užtai jis oho koks vyras! Beje, dažniausiai jo nedomina, ar moterims buvo gera su juo.

Kolekcininkai būtinai giriasi savo pergalėmis. Ir jeigu toks vyras ves, tai santuoka jo nesustabdys. Jis ir toliau stengsis papildyti savo “kolekciją”. Tiesa, žmona gali bent iš dalies mėginti atitraukti vyrą nuo to sudarydama jam šeimoje tokias sąlygas, kad jis jaustųsi svarbus, tada ir poreikis įrodinėti savo svarbą sumažės. Tačiau tai gana sudėtinga, nes vyro nepilnavertiškumo kompleksas būna susiformavęs vos ne nuo pat ankstyvos vaikystės.

Ką daryti? Verta atminti, kad santuokos tvirtumui tokio vyro neištikimybė visiškai niekuo negresia. Visi tokie vyrai užklupti nusikaltimo vietoje jokios kaltės nejaučia ir iš namų neina, o tuo labiau nesiskiria. Su tokiu vyru santuoka gali būti ypač tvirta tuo atveju, jei be sekso sutuoktinius dar kas nors sieja. Tačiau, aišku, tik jei tai neskaudina žmonos. Todėl tokį tipą geriausia išaiškinti iš pat pradžių ir pagalvoti, ar jums patiktų su tokiu gyventi.

Įprasta manyti, jog atsitiktinius seksualinius santykius užmezga tik jaunos ir psichologiškai nesubrendusios moterys, o patyrusios ir brandžios tokiam žingsniui nesiryžtų. Tam pritarė ir mokslas: šimtai psichoterapeutų vienu balsu tvirtino, kad dailiajai lyčiai pirmiausiai reikalingas emocinis artumas, dvasinis bendrumas ir pasitikėjimas. Vyrams tai nebūdinga – jiems, kad turėtų seksualinių santykių, viso šito nereikia.

Daugybė anketinių tyrimų rodė: vedęs vyras turi 5-6 kartus daugiau nesantuokinių ryšių nei ištekėjusi moteris. Per visą šeimyninį gyvenimą moteris užmezga vidutiniškai vieną du romanus, vyras – nuo penkių iki dešimties.

Tačiau patyrę psichoterapeutai visada žinojo, kad seksualumo srityje ne tik anketas, bet ir pirmąjį klientės pasakojimą reikia vertinti atsargiai. Augant pasitikėjimui, moteris atskleidžia vis naujų savo seksualumo epizodų.

Iš anksto sumenkindamos savo seksualinį aktyvumą, dailiosios lyties atstovės nemeluoja: daug ko iš savo intymaus gyvenimo jos išties neatsimena arba prisimena miglotai; kad atsimintų, joms reikia laiko, pasitikėjimo terapeutu bei ypatingos seanso atmosferos. Ir štai tuomet…

Žodis „neištikimybė“ dažnai reiškia neišvengiamą skausmingą santuokos ar draugystės pabaigą. Iš straipsnių komentarų ir diskusijų forumų liejasi įskaudintųjų pyktis ir apgaudinėjančių pasmerkimas. Tačiau aprimus aistroms, į neištikimybės problemą galima pažvelgti ir kitu kampu. Ar mes galime dvasiškai užaugti tiek, kad paklaustume savęs, kokias klaidas, kurios pastūmėjo vyrą (žmoną) į svetimą glėbį, padarėme patys? Ar įmanoma ir ar verta bandyti iš naujo lipdyti šeimą su mus išdavusiu žmogumi? Kaip bendrauti ir elgtis, jei nusprendėme nesiskirti?

Pirmoji reakcija: jis (ji) man neištikimas(-a)!!!

Žinia apie neištikimybę būna didelis smūgis. Užplūsta pyktis ir pavydas. Įskaudintieji neretai nuvertina save ir nepelnytai prisiima sau visą kaltę dėl sutuoktinio klaidos. Arba, atvirkščiai, jaučia partneriui pagiežą ir neapykantą. Bet čia svarbu neskubėti! Neapgalvoti sprendimai atneša didžiausią žalą. Tą pačią akimirką susikrovus lagaminus ir trenkus durimis, gali tekti gailėtis visą gyvenimą, ypač jei neištikimybė priimama asmeniškai – kaip sutuoktinio noras įskaudinti būtent Jus.

Atsidūrus šioje situacijoje sunkiausia būna, žinoma, išduotajai(-am). Ir jeigu ji (jis) nusprendė, kad verta stengtis išsaugoti šeimą, privalo prisiimti dalį atsakomybės dėl to, kas įvyko, ir sau, o ne tik suversti visą kaltę neištikimam sutuoktiniui. Aukos vaidmuo čia nepadės. Ne kiekvienam užtenka stiprybės atleisti už tai, ko nenusipelnė, todėl dauguma santuokų ir neišlaiko tokio išbandymo.

Išaiškėjus neištikimybei, kenčia ir tas, kuris nuėjo klystkeliais. Gelbėdamas santuoką, vyras (moteris) nutraukia ryšius su meiluže (meilužiu), todėl kankina ilgesys, bet dažniausiai ilgimasi ne konkretaus žmogaus, o euforijos jausmo, patirto atradus artimą bendravimą su kitu.

Neištikimybė: penki dalykai, kurių nežinojote

1. Moterys dažniausiai išduoda savo partnerius ovuliacijos metu

Moterims neištikimybė nebūtinai yra atsitiktinis įvykis. Ovuliacijos metu jos jaučiasi seksualesnės nei įprastai. Jos labiau gražinasi, labiau flirtuoja. Tai evoliucijos sukurtas mechanizmas užtikrinti, jog ovuliacijos metu moteris susirastų partnerį. Deja, šis mechanizmas nejaučia, kad moteris jau yra įsipareigojusi vienam žmogui, tad ovuliacijos metu ją pradeda traukti ne tik antroji pusė, bet ir kiti vyrai.

2. Vyrai lengviau atpažįsta neištikimą moterį
Pasak statistikos, vyrai geriau atpažįsta neištikimybės požymius. Šis reiškinys gali būti kilęs iš įgimto netvirtumo jausmo kovojant su kitais konkurentais. Juk kol dar nebuvo DNR testų, vyras niekada negalėjo būti visiškai tikras, jog jo žmona nešioja jo biologinį palikuonį, o ne kito vyro. Tad pavydas ir įtarinėjimas buvo vienintelė apsisaugojimo priemonė.

3. Nėra jokio klinikinio neištikimybės apibrėžimo

Mokslininkai ir nemokslininkai, tyrėjai ir medikai niekaip negali sutarti dėl neištikimybės apibrėžimo. Tai sukelia problemų tiek santykių terapijos, tiek mokslinių eksperimentų kontekste. Dažnai neištikimieji šiuo neapibrėžtumu puikiai manipuliuoja ir mėgsta teisintis su garsiąją fraze „Tai buvo tik seksas ir nieko daugiau“. Tačiau dauguma neištikimybės liniją brėžia žymiai arčiau. Pasak AskMen.com 2008 metų „Great Male Survey“ apklausos, vyrai neištikimybės aktu laiko net paprastą bučinį.

4. Dauguma vyrų į romanus veliasi be rimtos priežasties

Daugelis santykių specialistų tvirtina, jog vyro neištikimybė nereiškia, kad jis nepatenkintas esama partneryste. Tuo tarpu moterys yra žymiai sudėtingesnės. Jos dažniausiai išduoda savo vyrus, kai jos jaučiasi nelaimingos. Psichologė Dr. Joyce Hamilton Berry teigė: „Vyrišką neištikimybę lyginu su momentu, kai vyras įžengia į virtuvę ir ant stalo pamato skaniai kvepiantį šokoladinį pyragą. Jis ne alkanas, bet jis vis tiek suvalgys pyragą. Taip pat ir su moterimis. Vyrai inicijuoja romanus net neturėdami tam rimto pagrindo“.

5. Vienas iš septynių jaunavedžių išduoda savo sutuoktinį pirmais santuokos metais
Liūdniausias faktas apie neištikimybę yra tai, kad net šviežiai susituokę žmonės, esantys pačiame aistros apogėjuje, nesugeba išlikti ištikimi. Didžiojoje Britanijoje vykdyta apklausa atskleidė, jog 60 proc. neištikimųjų išdavė savo antrąsias puses po mažiausiai penkių santuokos metų. Tačiau 12 proc. vyrų ir 18 proc. moterų išdavė savo antrąsias puses po vestuvių net nepraėjus metams.